Nuotrauka: iš atvirų šaltinių
Tėvų užduotis – ne suteikti vaikui visą gyvenimą, bet dalytis su juo tuo, ką jie turi.
Vaiko auginimas tėvams dažnai tampa pasiaukojimu. Tačiau psichologai pabrėžia, kad vaikui reikia ne idealios mamos ar tėčio, o gyvų žmonių su savo jausmais ir interesais. Kaip rasti pusiausvyrą tarp artumo ir savo gyvenimo? Šeimos ir holistinės psichologijos psichologė Anna Bogomolets papasakojo „RBC-Ukraina”, kaip auklėti vaiką ir kurti su juo santykius neprarandant savęs kaip asmenybės.
Laiko kartu kokybė ar kiekybė?
Norint užmegzti stiprų emocinį ryšį su vaiku, svarbu ne tik valandų valandas praleisti kartu, bet ir trumpus tikro dėmesio laikotarpius. Geriau 20-30 minučių be išsiblaškymo, nei visa diena be tikro kontakto.
„Ryšys su vaiku neatsiranda iš karto ir automatiškai – tai procesas, reikalaujantis buvimo, dėmesio ir nuoširdumo. Dažnai tėvai pasiklysta „idealios mamos ar tėčio” vaidmenyje, pamiršdami apie save ir savo ribas”, – aiškina Anna Bogomolets.
Tėvai turi būti sąžiningi
Tėvai turėtų būti sąžiningi, sakydami: „dabar mano darbo laikas” arba „man reikia šiek tiek pailsėti” – tai išmokys vaiką gerbti kitų žmonių ribas ir padės kurti sveikus santykius ateityje. Nuolatinis buvimas „superherojumi” yra kelias į perdegimą.
„Čia gimsta tikroji harmonija – kai esate gyvas ir autentiškas, vaikas mato jus kaip tikrą ir mokosi priimti save tokį. Būti savimi šalia vaiko reiškia leisti sau jausti emocijas, atpažinti savo poreikius ir apie juos kalbėti, tuo pat metu girdint vaiko poreikius”, – sako psichologė.
Ji pridūrė, kad savęs lepinimas ir nuolatinis savęs atidėjimas į šalį „dėl kūdikio” nėra tai, ko iš tikrųjų reikia kūdikiui, ir tai nepadeda tėvams būti veiksmingiems, ramiems ir nuoširdiems.
Neatiduokite vaikui viso savo gyvenimo
Tėvų užduotis – ne duoti vaikui visą savo gyvenimą, bet dalytis su juo tuo gyvenimu, kurį jie turi.
„Kūdikiui reikia tėvo ar motinos, kurie yra vientisi, esantys ir viduje stabilūs, o ne nusivylę ar išsekę dėl nuolatinio „savęs pamiršimo”, – pažymi ekspertas.
Vaikui reikia rodyti savo emocijas – džiaugsmą, nuovargį, net susierzinimą. Tai moko vaiką, kad emocijos yra normalu, jas galima išgyventi ir aptarti.
Galvokite apie santykius kaip apie šokį
Skirdami laiko sau, neatimate laiko iš savo vaiko. Priešingai, rodote brandaus žmogaus, kuris vertina ir savo gyvenimą, pavyzdį.
„Įsivaizduokite tai kaip šokį: judate kartu, bet kiekvienas turite savo ritmą, laisvę ir erdvę. Praktiniai žingsniai yra skirti laiko sau, kartu sukurti nedidelius ritualus, nuoširdžiai reikšti emocijas ir rodyti sveiko jų išgyvenimo pavyzdį. Kai rūpinamės savimi, rūpinamės ir ryšiu su vaiku – jis tampa gilus, tikras ir ilgalaikis”, – apibendrina Anna Bogomolets.
